Ši prievarta gali būti įvairių formų, pavyzdžiui:

• vertimas žiūrėti pornografiją,

• vertimas žiūrėti lytinius aktus,

• apžiūrinėjimas seksualiu būdu (vaikas gali jausti, kad jį verčia tai daryti, tačiau šiuo metu Airijoje tai nėra tiesiogiai uždrausta įstatymu),

• lietimas seksualiu būdu,

• vertimas masturbuotis arba masturbuoti prievartautoją,

• seksualinis užpuolimas (4 skyrius „Išprievartavimas“), apimantis įsiskverbimą, net ir negilų, ranka arba daiktu,

• išprievartavimas, apimantis įsikverbimą į burną, išeinamąją angą arba vaginą daiktu, pirštu arba varpa.

Vaikų seksualinė prievarta dažnai nėra fiziškai smurtinė, tačiau ji visada turi poveikį vaiko psichikos vystymuisi. Vaikas gali būti patyręs prievartą vieną kartą arba kiekvieną dieną daugelį metų.

Vaikų prievartautojai yra skirtingi, kaip ir vietos, kur prieš juos panaudojama prievarta. Tačiau labai dažnai prievartautojas būna šeimos narys arba autoritetingas asmuo, kuriuo vaikas pasitiki.

Seksualinė vaiko prievarta retai būna atsitiktinis atvejis. Įprastai tai yra planuojama ir ruošiamasi gauti ir išlaikyti galimybę naudotis vaiku. Prievartautojai dažnai naudoja besikartojančius veiksmus, rutiną arba ritualus, siekdami priversti vaikus atlikti dalykus, kurių nori prievartautojas, sukelti baimę ir užtikrinti tylėjimą. Pavyzdžiui, prievartaujantis tėvas tokiais atvejais gali panaudoti lopšines, maldas, maudynes arba meškiukus. Dovanos, paslaptys, sudėtingi žaidimai, persirenginėjimas arba fotografavimasis taip pat gali būti prievartautojo sumanyto vaiko ritualinio paruošimo dalis.

Kai kurios aukos prievartos detales prisimena labai aiškiai. Kitos atsimena tik blankiai, kad „kažkas atsitiko“. Dar kitos aukos daugeliui metų gali nustumti prisiminimus į šalį, tačiau suaugus jos sulauks sugrįžtančių prisiminimų.

• Dažnai bijo tuo metu kam nors pasakyti.

• Jie gali pasakyti kam nors, kas jais netiki.

• Prievartautojas gali kaltinti vaiką, sakydamas, kad jis buvo blogas arba tiesiog kitoks.

• Prievartautojai kartais grasina vaikui baisiomis pasekmėmis, pavyzdžiui, mirtimi arba išsiuntimu, jeigu jis pasipasakos.

• Vaikas gali „pasakyti“, bet tokiais būdais, kurių jį supantys asmenys nesupranta.

• Prievartos pasekmė gali būti vaiko manymas, kad pasakydamas jis nieko nepakeis.

• Prievartautojas gali dar būti vaiko gyvenimo dalimi ir turėti galią kontroliuoti įvykius ir aplinkybes.

• Vaikas gali priklausyti nuo prievartautojo arba manyti esąs priklausomas.

• Prievartautojas gali būti įtikinęs vaiką, kad vaikas niekam nerūpi, išskyrus jį.

• Vaikas gali mylėti prievartautoją.

Suaugusieji:

• Jiems gali būti vis dar sunku kuo nors pasitikėti tiek, kad papasakotų visą istoriją.

• Jie gali nenorėti prisiminti, nes bijo, kad gali užplūsti skausmingi prisiminimai, kurie sugražins kaltės ir gėdos, pasišlykštėjimo savimi, depresijos ir baimės jausmus.

• Jis gali tiesiog norėti užmiršti praeitį, bet nesugebėti to padaryti.

• Jie gali manyti, kad jie jau turėtų būti tai „užmiršę“ arba jiems tai gali sakyti asmenys, kurie siekia padėti.

Kokios yra tylėjimo pasekmės?

Asmuo, patyręs seksualinę prievartą vaikystėje, gali:

• sapnuoti košmarus arba prisiminti praeities įvykius,

• nepakankamai pasitikėti savimi,

• nemėgti savęs, kaltinti save arba blogai su savimi elgtis badaudamas, persivalgydamas, piktnaudžiaudamas alkoholiu arba narkotikais bei kitaip sau kenkdamas,

• nesugebėti pasitikėti žmonėmis,

• jausti, kad jis nevertas būti mylimas ir nevertas būti laimingas arba turėti santykius, dėl kurių jaustųsi gerai,

• bijoti dėl savo vaikų ir pergyventi, kad yra per daug globėjiškas,

• turėti seksualinių problemų, nes seksas sukelia prisiminimus apie prievartą, arba jausti spaudimą, kad turi įrodyti, jog yra seksualiai „normalus“ ir prievarta jo nepaveikė.

Per sunku susidoroti vienam